Manekenai nesukurs senamiesčio dvasios
14 gruodis 2009Klaipėdos senamiestyje pasikeitė ištisa gyventojų karta. Anapilin išėjo buvę senamiesčio simboliai Vytautas Kancleris ir Vytautas Šliogeris, daug žmonių, dešimtmečius gyvenusių senamiestyje, išsikraustė gyventi kitur. Dabar senamiesčio butuose dominuoja turtingesni, pasiturintys žmonės, kurie nelabai ir trokšta po savo langais turėti barus ar kavines, jiems norisi tylos ir ramybės. Taigi tyla pasiekta.
Tiesa, naujajai senamiesčio gyventojų kartai reikėtų padėkoti už aplopytus pastatų stogus, naujus langus, aptvarkytas laiptines.
Man nesuprantami senamiesčio verslininkai, kurie skundžiasi apmirusiu gyvenimu. Ne vienerius metus matau, kad jie patys yra be fantazijos, išmonės ir suvokimo ko reikia žmonėms, kad jie patrauktų į senamiestį.
Daug metų Tiltų gatvėje veikė mažas kavos baras “Pupelė”, tapusi vos ne legenda tarp daugelio miesto intelektualų, menininkų, kultūros žmonių. Čia galėjai atsigerti vienintelės tokios rūšies kavos, išvirtos ypatingame aparate. Nepriklausomybės metais “Pupelę” greitai privatizavo, dabar tose patalpose prekiaujama moterišku trikotažu. Man tai vienintelė vieta senamiestyje, kurioje liko gyva jūrų keliautojo Gintaro Paulionio dvasia. Čia jis dažnai užeidavo tos nepakartojamos kavos. Viskas išgriauta, kažkam moteriški apatiniai - svarbiau.
Sunaikinta ar sunyko “Bohema”, veikusi parodų rūmuose. Iš “Bohemos” uragano metu amžinybėn išėjo unikalus Klaipėdos fotografas Raimondas Urbonas.
Bon Ton” buvo vienintelė senamiesčio kavinukė, kurioje vasarą galėjai pasėdėti romantiškame kiemelyje su fontanėliu. Čia kiekvieną dieną 11 val. galėjai sutikti Vytautą Šliogerį: su kavos puodeliu, taurele konjako ir paties susisukta cigarete jis buvo neatsiejamas senamiesčio simbolis. Naujas patalpų savininkas pasielgė kaip ir ne vienas kitas - viską sugriovė, sunaikino, čia pradėjo veikti NT agentūra.
Kiti gal prisimintų ir daugiau pavyzdžių, kaip senamiestyje buvo naikinamos jaukios, savo tradicijas turinčios kavinės, barai, parduotuvės. Dažniausiai vietoje jų atsirasdavo vitrinos su negyvais manekenais, kurie nepajėgūs senamiesčiui įpūsti gyvybės. Klasikinis tokios transformacijos pavyzdys - vietoje Turgaus gatvėje veikusios duonos parduotuvės atsiradusios patalpos, visą namą “pakabinusios” ant arkos. Atsiradus tai arkai, prabangi drabužių parduotuvė veikė gal keletą mėnesių, o dabar ar ne dešimtmetį stovi apdulkėjusiais langais. Čia nėra net negyvėlių manekenų, tik kažkokia postmodernistinės architektūros dykuma.
Dar viena ar kelios liemenukų, batų, parfumerijos, galanterijos parduotuvės nieko negelbės, laikas tai įrodė. Gal priešingai - reikia ne prabangos, ne brangenybių, o ko nors paprasto, kasdieniško, prieinamo visiems?
Palyginkime: baisių duobių išmaltoje J. Janonio gatvėje klesti “Bandelių pasaulis”, prie Senojo turgaus, Kūlių Vartuose, bandelių parduotuvėje visada tenka pastovėti eilutėje. O šalia, Tiltų gatvėje, miršta nenumiršta tuščia sporto prekių parduotuvė, už jos sienos nuolat keičiasi kitų patalpų nuomininkai. Jau seniai aišku, kad senamiestyje prekyba panašiomis prekėmis mirė negrįžtamai. Ar ši vieta nebūtų patogi kasdieniškai kavinei su bandelėmis, sultiniais, pyragėliais, nebrangiais ir greit paruošiamais patiekalais? O vasarą ant pakylos šalia gatvės - lauko staliukai…
Krizės padariniai tęsis ne vienerius metus. Tai ar verta senamiestyje vėl atidaryti prabangią parduotuvę ir po kurio laiko iš nevilties čiulpti pirštą? Kodėl nesiorientuoti į paprastus, kasdieniškus ir visiems prieinamus dalykus, nes pagrindinė pirkėjų ir klientų masė dabar naudojasi gana patuštėjusiomis piniginėmis.
Verkti senamiesčio verslininkams lengva ir paprasta. Juk patys naikino, griovė ir sunaikino senamiesčio dvasią, buvusias tradicijas. Keista, bet argi jie niekaip nesupranta, kad moteriškų apatinių ar batų dabar ieškoma didžiuosiuose prekybos centruose? Prabangiausi manekenai senamiesčiui dvasios neįpūs. O verslo dvasinis skurdas, mąstymo vienpusiškumas, fantazijos nebuvimas, nenoras persiorientuoti senamiestį taip ir laikys ašarų pakalne nusmurgusiais fasadais.
(”Friedrycho” pasažas nepatenka į šios kritikos rėmus. Belieka galvą lenkti verslininko sumanumui, kantrybei, užsispyrimui ir skoniui sukuriant tokį miesto stebuklą).
Sugebame apsidergti
6 rugpjūtis 2009Lietuvių bruožas - džiaugtis kitų nelaime: štai kaimyno karvė padvėsė, štai jo namas dega… Tada mūsų dvasioje tikra fiesta.
Bet čia ne tik apie tai. Dar mums, lietuviams, kažkaip prilipo savęs dergėjų etiketė. Ežerų ir upių pakrantės, pamiškės ir miškai atliekomis dergiami vizualiai, visa šalis, jos valdžia, žmonės, kaimynai, kūrybiniai sumanymai ir pan. dergiami intelektualiai. Skaitykite kasdieninę spaudą, pažiūrėkite TV žinių ar vadinamąsias “publicistines” laidas. Tai yra didžiausi mūsų protų dergimo kanalai. Kodėl taip?
Tai kad visoje žiniasklaidoje kažkaip nejučia, palaipsniui įsigalėjo nuostata: jeigu apie purvą - tai būtinai nemokamai į pirmuosius puslapius arba svarbiausių žinių anonsus, jeigu apie ką nors gera - tik už pinigus. Nes tai, atseit, reklama. Todėl pozityvios, apie ką nors palankios informacijos tenka ieškoti su žiburiu. Tiesa, kartais po ilgų paieškų kai ką pavyksta rasti.
Vakariečiai massmedia specialistai negali atsistebėti, kad didžiausiuose, save prestižiškiausiais laikančiuose dienraščiuose žinios apie kraują, nužudymus, šiurpius nusikaltimus NUOLAT skelbiamos pirmuosiuose puslapiuose, aplenkiant kultūrą, sportą, buitį. Kai šitai vyksta kiekvieną dieną, daugybę metų, visa aplinka (kurioje visada yra šviečių ir tamsių spalvų), visas gyvenimas nusidažo niūria, tamsia, depresine spalva.
Jeigu tai būtų tik mūsų pačių reikalas, jeigu mes tik patys “virtume” šioje tamsos karalystėje, būtų dar pusė velnio. Bet yra taip, kad ta pati informacija apie Lietuvą įvairiais žiniasklaidos kanalais įvairiomis kalbomis plinta taip plačiai, kad ją susekti, pamatyti ir jos pobūdį įvertinti gali tik tas, kuris kasdien bent internetu išeina į platesnius tarptautinius vandenis.
O dar įdomiau gaunasi, kai imi lyginti, kas plačiam pasauliui skelbiama apie Lietuvą, Estiją, Latviją. Tarp šių artimiausių kaimynų tikrai esame savęs apsidergimo čempionai. Todėl šiandien aplankė vizija: jeigu sugebėjome taip intensyviai dergti save ikikriziniu laikotarpiu, tai visuotinės krizės metu dergiamės dar energingiau. Tai ar verta stebėtis, kad estai ir latviai netgi sunkmečiu sugeba pasauliui komunikuoti teigiamą įvaizdį apie save (pavyzdžiui, apie savo valstybių tranzito galimybes, gamybą, uostus, turizmą ir pan.), o mes į kažkokį nepaaiškinamą juodo absurdo kamuolį sumalame savo energetikos, gamybos, tranzito, uosto, prekybos ir kt. reikalus.
Tai kas norės turėti reikalų tokioje apsidergusioje valstybėje, čia vystyti verslą?
Sąjūdis: kaip neprisiminsi
3 birželis 2008Birželio 3-oji prieš dvidešimt metų daug kam praėjo prabėgo be jokių gilesnių atsiminimų. Ką reškia tie 500 žmonių, susirinkusių Mokslų akademijoje, palyginus su 3 milijonais (tada gal mūsų buvo bent 3,5 milijono)? Tačiau didžiausias stebuklas, kad mintys, lūkesčiai, nuostatos ir valstybės istorinio teisingumo atstatymo, nepriklausomybės atkūrimo idėjos taip greitai ir masiškai apvaldė mus visus. Tas neprilygstamas tautos pakilimas, išsiliejęs į Baltijos kelią, buvo didžiausias mūsų dvasinis turtas, atvedęs į Kovo 11-ąją.
Banalios ir visiems žinomos tiesos. Tačiau į lygiai tokį pat banalų klausimą - o kur visa tai pradingo - taip ir nėra vienareikšmiško atsakymo. Kas dėl to kaltas? - neaišku. Patys? Greičiausiai. Juk patys leidome 1992-1993 metais politikams mus skaldyti, išstūmėme į valdžios viršūnes saujelę politikierių, kurie neaiškiais motyvais vedami drumstė vandenį ir ten darė, ką norėjo. Tauta liko už borto, o to atskyrimo vaisius ragaujame iki šiol: į Seimo rinkimus mūsų ateina vis mažiau ir mažiau.
Keista, kad buvusi tautos vienybė ir susitelkimas per 20 metų pavirto visišku jos abejingumu, o nemaža dalis apskritai pabėgo (kaip sovietinių laikų disidentai) į Vakarus ieškoti ne politinio prieglobsčio, bet sotesnio duonos kąsnio. Nors… Nors dalis draugų, sugrįžtančių iš Ten, neretai prabyla ir politinius dalykus, kad Ten ir politiniai reikalai daug geresni, žmogui mielesni ir prieinamesni.
Būtų galima labai daug ir ilgai rašyti, galvoti, diskutuoti apie Sąjūdį. Bet širdyje vis labiau smelkiasi nuojauta, kad pas mus vėl gali įvykti taip, kaip dainuojama dainoje “Bunda jau Baltija…” Aplinkybės verčia vis labiau ir labiau. Ir daugelio žmonių kantrybės taurė dėl šuniško gyvenimo Lietuvoje vis daugiau ir atviriau rodo prasismelkiančio protesto požymius.
Kas buvo pradžioje…
3 birželis 2008Kartais pagalvodavau, o kas gi buvo pradžių pradžia. Sakytumei, kad be reikalo apie tai galvoju? Juk Biblijoje parašyta, kad pradžioje buvo Žodis. Bet Žodis negalėjo būti pačioje pradžioje. Man atrodo, kad pačioje Pradžių pradžioje buvo tiesiog Tyla. Tyla ir nieko daugiau. Nebūties Tyla. Kūrėjas iš pradžių taip pat negalėjo viską pradėti nuo Žodžio. Nes žodis paprastai reiškia prasmę, bet koks artikuliuotas žodis yra prasmingas.
Pakalbėkime apie tai, iš ko padarytas žodis. Raidės, abėcėlė atsirado vėliau. Vienoks ar kitoks hieroglifas, raidė atsirado kaip kito dalyko, daikto išraiška. Tai gal tas pradinis daiktas, nuo kurio viskas ir prasidėjo buvo (ir yra!) Garsas? Gal Garsas ir buvo pradžioje? Juk ir paprasta “a” visų pirma yra garsas. O kiek atspalvių (ir prasmingų atspalvių!) turi ta vienut vienutėlė “a”… Kančios išraiška ar pagalbos šauksmas, aistringas atodūsis ar pirmasis suvoktas garsas…
Daug kas rašė ir rašo apie muzikos filosofiją, estetiką, bet dar neskaičiau studijos, kurioje būtų samprotaujama apie Garsą, garsų prasmę. Savotiška Garso filosofija. Gal čia muzikologai ar filosofai galėtų padėti, paleisti savo minčių pynę apie tokį, atrodytų, elementarų daiktą - garsą.
Nes garsas atsirado po tylos. Tyla ir yra tyla, nežinia, ką apie ją būtų galima samprotauti. Nebent tai, kad šiuolaikiniame industriniame ir globalizacijos ėdamane pasaulyje tylos beveik nebeliko. Vien garsai - įvairiausios prigimties garsai, o tarp jų natūralūs gamtos garsai tampa prabanga, kuri pasiekiame nebent atsiskyrusiose vandenynų salėse. Bet ir virš jų, žiūrėk, bent retkarčiais praskrenda koks oro laineris…
Neverta daug kalbėti ir apie tai, kad urbanizacijos, dirbtiniai, sintetiniai garsai užpildė visą žmogaus apgyvendintą erdvę. Dirbtiniai garsai, o tarp jų ir muzika, evoliucionavo tokia linkme, kad jos kūrybai naudojami kompiuteriai, kad PC programos kuriamos tokios, kai nebereikalingas tampa pats kūrėjas. Keista, kad tą kompiuterinį marmalą nemaža jaunimo dalis tik ir vertina.
Tai argi turint laiko ir noro neverta pamąstyti apie tai, kad pradžioje buvo ne Žodis, bet Garsas? Galima būtų ginčytis ar moksliškai įrodinėti, kuris gi tas pirmasis garsas pasigirdo amžinoje tyloje - kuklus ir neartikiuotas “a”, o gal į nebylio leidžiamą “mmm…” panašus mykimas?
