Sąjūdis: kaip neprisiminsi
3 birželis 2008Birželio 3-oji prieš dvidešimt metų daug kam praėjo prabėgo be jokių gilesnių atsiminimų. Ką reškia tie 500 žmonių, susirinkusių Mokslų akademijoje, palyginus su 3 milijonais (tada gal mūsų buvo bent 3,5 milijono)? Tačiau didžiausias stebuklas, kad mintys, lūkesčiai, nuostatos ir valstybės istorinio teisingumo atstatymo, nepriklausomybės atkūrimo idėjos taip greitai ir masiškai apvaldė mus visus. Tas neprilygstamas tautos pakilimas, išsiliejęs į Baltijos kelią, buvo didžiausias mūsų dvasinis turtas, atvedęs į Kovo 11-ąją.
Banalios ir visiems žinomos tiesos. Tačiau į lygiai tokį pat banalų klausimą - o kur visa tai pradingo - taip ir nėra vienareikšmiško atsakymo. Kas dėl to kaltas? - neaišku. Patys? Greičiausiai. Juk patys leidome 1992-1993 metais politikams mus skaldyti, išstūmėme į valdžios viršūnes saujelę politikierių, kurie neaiškiais motyvais vedami drumstė vandenį ir ten darė, ką norėjo. Tauta liko už borto, o to atskyrimo vaisius ragaujame iki šiol: į Seimo rinkimus mūsų ateina vis mažiau ir mažiau.
Keista, kad buvusi tautos vienybė ir susitelkimas per 20 metų pavirto visišku jos abejingumu, o nemaža dalis apskritai pabėgo (kaip sovietinių laikų disidentai) į Vakarus ieškoti ne politinio prieglobsčio, bet sotesnio duonos kąsnio. Nors… Nors dalis draugų, sugrįžtančių iš Ten, neretai prabyla ir politinius dalykus, kad Ten ir politiniai reikalai daug geresni, žmogui mielesni ir prieinamesni.
Būtų galima labai daug ir ilgai rašyti, galvoti, diskutuoti apie Sąjūdį. Bet širdyje vis labiau smelkiasi nuojauta, kad pas mus vėl gali įvykti taip, kaip dainuojama dainoje “Bunda jau Baltija…” Aplinkybės verčia vis labiau ir labiau. Ir daugelio žmonių kantrybės taurė dėl šuniško gyvenimo Lietuvoje vis daugiau ir atviriau rodo prasismelkiančio protesto požymius.
Leave a reply
You must be logged in to post a comment.
